jurisprudencija.wordpress.com Open in urlscan Pro
192.0.78.12  Public Scan

Form analysis
4 forms found in the DOM

GET https://jurisprudencija.wordpress.com/

<form role="search" method="get" class="search-form" action="https://jurisprudencija.wordpress.com/">
  <label>
    <span class="screen-reader-text"> Ieškoti: </span>
    <input type="search" class="search-field" placeholder="Paieška …" value="" name="s">
  </label>
  <button type="submit" class="search-submit"><span class="screen-reader-text"> Ieškoti </span></button>
</form>

POST https://subscribe.wordpress.com

<form action="https://subscribe.wordpress.com" method="post" accept-charset="utf-8" data-blog="11213069" data-post_access_level="everybody" id="subscribe-blog">
  <p>Enter your email address to subscribe to this blog and receive notifications of new posts by email.</p>
  <p id="subscribe-email">
    <label id="subscribe-field-label" for="subscribe-field" class="screen-reader-text"> El. pašto adresas: </label>
    <input type="email" name="email" style="width: 95%; padding: 1px 10px" placeholder="El. pašto adresas" value="" id="subscribe-field" required="">
  </p>
  <p id="subscribe-submit">
    <input type="hidden" name="action" value="subscribe">
    <input type="hidden" name="blog_id" value="11213069">
    <input type="hidden" name="source" value="https://jurisprudencija.wordpress.com/">
    <input type="hidden" name="sub-type" value="widget">
    <input type="hidden" name="redirect_fragment" value="subscribe-blog">
    <input type="hidden" id="_wpnonce" name="_wpnonce" value="4cc0ff2625"> <button type="submit" class="wp-block-button__link"> Užsiprenumeruoti! </button>
  </p>
</form>

POST https://subscribe.wordpress.com

<form method="post" action="https://subscribe.wordpress.com" accept-charset="utf-8" style="display: none;">
  <div class="actnbr-follow-count">Join 148 other subscribers</div>
  <div>
    <input type="email" name="email" placeholder="Įveskite el. pašto adresą" class="actnbr-email-field" aria-label="Įveskite el. pašto adresą">
  </div>
  <input type="hidden" name="action" value="subscribe">
  <input type="hidden" name="blog_id" value="11213069">
  <input type="hidden" name="source" value="https://jurisprudencija.wordpress.com/">
  <input type="hidden" name="sub-type" value="actionbar-follow">
  <input type="hidden" id="_wpnonce" name="_wpnonce" value="4cc0ff2625">
  <div class="actnbr-button-wrap">
    <button type="submit" value="Prenumeruoti"> Prenumeruoti </button>
  </div>
</form>

<form id="jp-carousel-comment-form">
  <label for="jp-carousel-comment-form-comment-field" class="screen-reader-text">Rašyti komentarą...</label>
  <textarea name="comment" class="jp-carousel-comment-form-field jp-carousel-comment-form-textarea" id="jp-carousel-comment-form-comment-field" placeholder="Rašyti komentarą..."></textarea>
  <div id="jp-carousel-comment-form-submit-and-info-wrapper">
    <div id="jp-carousel-comment-form-commenting-as">
      <fieldset>
        <label for="jp-carousel-comment-form-email-field">El. pašto adresas (Required)</label>
        <input type="text" name="email" class="jp-carousel-comment-form-field jp-carousel-comment-form-text-field" id="jp-carousel-comment-form-email-field">
      </fieldset>
      <fieldset>
        <label for="jp-carousel-comment-form-author-field">Vardas (Required)</label>
        <input type="text" name="author" class="jp-carousel-comment-form-field jp-carousel-comment-form-text-field" id="jp-carousel-comment-form-author-field">
      </fieldset>
      <fieldset>
        <label for="jp-carousel-comment-form-url-field">Interneto puslapis</label>
        <input type="text" name="url" class="jp-carousel-comment-form-field jp-carousel-comment-form-text-field" id="jp-carousel-comment-form-url-field">
      </fieldset>
    </div>
    <input type="submit" name="submit" class="jp-carousel-comment-form-button" id="jp-carousel-comment-form-button-submit" value="Įrašyti komentarą">
  </div>
</form>

Text Content

Eiti prie turinio


TOMO CHOCHRIN TINKLARAŠTIS

Jeigu gali neskaityti – neskaityk.


SPINDULIO DRAUGIJA IR STATYTINIO SIMULIACIJA SIEKIANT PVM LENGVATOS



Pažiūrėjau LRT dokumentinį filmą „PC Lietuva“ ir iš jo itin kliūna Spindulio
Draugijos istorijos gabaliukas. Gudūs 2001-2002 metai. Jeigu labai trumpai tai
VP Market sukūrė UAB Optimali investicija, kuriai buvo perduotas 700 milijonų
vertės nekilnojamąjį turtą, kuris perleistas neįgaliųjų Spindulio Draugijai. Po
to, tą turtą atpirko VP Market pasinaudodama lengvata susigrąžinti PVM‘ą ir taip
gavo iš valstybės 76 milijonus litų.

Į visą šią schemą tuo metu prokuratūra pateikė tokį atsakymą: „nėra pagrindo
kreiptis į teismą dėl sutarčių pripažinti negaliojančiomis.“


What the fuck? Paprastai kalbant kas įvyko, tai keli juridiniai asmenys
tarpusavyje sutarčių pagalba stumdė vienas kitam pirmyn atgal turtą, kad gautų
mokestinę lengvatą, t. y. naudojo civilinę (sutarčių) teisę, kad išvengtų iš
viešosios teisės kylančios prievolės mokėti PVM‘ą. Čia yra klasikinė neteisėtos
simuliacijos atvejis, kai sudarinėjama sutartis su statytiniu, kad išvengti tam
tikrų teisinių prievolių. Nesvarbu, ar tokius sandorius kvalifikuosime, kaip
tariamus ar apsimestinius, rezultatas būtų toks pat – jų negaliojimas su visais
iš to išplaukiančiais padariniais. Šiuolaikinė sutarčių teisė net nesivargina
simuliacinių sandorių skirstyti į tariamus ar apsimestinius, tiesiog pateikia
bendrą apibrėžimą visiems simuliacijos atvejams. Jeigu prieš kelis mėnesius jau
rašiau apie teisėtą simuliaciją, t. y. tokį jos atvejį, kai siekiama teisei
neprieštaraujančio tikslo, tai simuliacija, siekiant išvengti mokesčių (per
lengvatų mechanizmą) yra vadovėlinis neteisėtos simuliacijos pavyzdys. Draft
common frame of reference (soft law šaltinis, turėjęs virsti ES civiliniu
kodeksu) rašoma apie simuliacijos rizikas ir padarinius iliustruojant taip:

„In fact, however, such risks are often real, particularly if the parties are
disguising a transaction for some illegal or fraudulent or tax-avoiding purpose.
The contract may well be avoided under Chapter 7 (Grounds of Invalidity).“

Sveiku protu sunku patikėti, kad prokuratūra tikrai nematė juodu ant balto CK
esančių simuliacinių sandorių negaliojimo pagrindų. Ką tuo metu veikė kiti
teisininkai? Pačiam labai sunku komentuoti, nes 2001-2002 metais tryniau
mokyklos suolą, todėl negaliu žinoti, koks tuo metu buvo bendras teisėsaugos
institucijų ir teisininkų teisės supratimo lygis. Bet net tuo metu įsigaliojęs
naujas CK nėra pasiteisinimas, nes iki tol galiojusiame sovietiniame CK buvo
analogiškos apsimestinio ir tariamo sandorių pripažinimo negaliojančiais
taisyklės, kurios rengiant naująjį CK buvo nucopy-pastintos į jį padarant tik
mažas korekcijas, bet esmė liko ta pati. Palyginimui dabartinio CK nuostatos:

„1.86 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

1. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris
negalioja.

2. Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1.87 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas



1. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį
šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

2. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti
interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą
prieš apsimestinio sandorio šalis.

3. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali
panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio
sandorio pagrindu.“

Sovietinio CK nuostatos:

„51 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

Negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių
pasekmių.

Tokiam sandoriui taikomos taisyklės, numatytos šio kodekso 47 straipsnio
antrojoje dalyje.

52 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas

Jeigu sandoris sudarytas, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės,
liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.“


Žiūrint iš 2023 metų perspektyvos protu nesuvokiama, kaip prokuratūra galėjo
nematyti šių sandorių negaliojimo pagrindų ir kad buvusi faktinė situacija
atitinka būtent juos. Visiškai akivaizdu, kad priešingai negu dokumentiniame
komentuojantis R. Barysas, kad: „teisėta ne visada teisinga“, šiuo atveju čia
nieko teisėto nebuvo. Normaliai veikiančios valstybės institucijos turėjo
sugriauti tokius neteisėtus sandorius. Labai įdomi tyrimo dalis, tikiuosi
autoriai nesupyks, bet šią dokumentinio dalį išsikirpsiu ir naudosiu per savo
sutarčių teisės paskaitas, nes įdomesnį neteisėtos simuliacijos su statytiniu
atvejį net turint itin gerą fantaziją būtų sunku sugalvoti. O čia realus
gyvenimas.




PASIDALINKITE:

 * Dalintis Facebook
 * Email
 * LinkedIn
 * Reddit
 * Tumblr
 * Twitter
 * 

Kaip Įkeliama...
Autorius Tomas ChochrinPaskelbta 2023/01/30Kategorijos Be kategorijos


AUTOMATINIO SUTARTIES PRATĘSIMO SU VARTOTOJAIS SĄLYGA – SPORTO KLUBŲ
ATVEJO ANALIZĖ

Kaip žadėjau, pradedu komentarų seriją apie dažniai pasitaikančias ir
vartotojams galvos skausmą sukeliančias sutarčių sąlygas. Pirmas komentaras bus
apie automatinį sutarties atnaujinimą.  

Dažniausiai dauguma vartotojų nemaloniuoju būdu susipažįsta su tokia sąlyga, kai
po Naujųjų metų užsibrėžia tikslą pradėti sportuoti, o tuo metu visi sporto
klubai kaip susitarę siūlo geras  nuolaidas naujiems nariams. Po to nemažai
sportininkų greitai praranda entuziazmą, pamiršta apie sporto klubą, o po metų
nustemba gavę pranešimus, kad jų sutartis pratęsta dar metams, todėl mokėk už
praleistą mėnesį ar du.

Ar toks sporto klubų elgesys teisėtas? Viešojoje erdvėje jie teigia, kad tai
neva atitinka kažkokias „gerąsias praktikas“ ir teisę. Nors pagal teisę toks
sporto klubų elgesys dažnai bus neteisėtas.  Jau labai seniai mūsų civiliniame
kodekse (CK) įgyvendinta vadinamoji 1993 m. nesąžiningų sąlygų kontrolės
direktyva (93/13/EEB). Su ja CK įtvirtintas pavyzdinis nesąžiningų sutarties
sąlygų sąrašas, viena jų skamba taip (CK 6.228(4) straipsnio 2 dalies 8
punktas): 

„Verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą
sutartį arba numatomas neprotingai trumpas laikas, per kurį vartotojas turi
pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, arba kad apie savo sutikimą ar
nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti.“

Dėl šios normos taikymo mes neturime jokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos, rengiant šį komentarą, nesugebėjau rasti net Europos Sąjungos
Teisingumo Teismo sprendimų, kurie aiškintų šią nuostatą. Todėl pateiksiu grynai
savo šios nuostatos interpretaciją. Todėl pateikiamą informaciją naudokite savo
rizika. 

Mano nuomone, pati savaime sąlyga, leidžianti automatiškai pratęsti sutarti nėra
nesąžininga. Ji netgi gali būti naudinga vartotojui. Tokio tipo sąlygos atsirado
komercinėse sutartyse, nes verslininkams neretai dažnai patogu, kad tęstinio
vykdymo sutartis prasitęs automatu. Esant tokiai sąlygai ilgalaikės sutarties
sąlygai ir jos terminui einant į pabaigą nereikia persiderėti dėl naujos
sutarties, todėl taupomas laikas ir pinigai. Analogiškai, tokia sąlyga gali būti
patogi ir vartotojui, įsivaizduokime, kad jūs metams sudarėte sutartį su sporto
klubu ir sąžiningai sportuojate visus metus, todėl esate apsisprendę sportuoti
dar ne vienerius metus. Tokia sąlyga leidžia jums nevargti sudarinėti naujos
sutarties. Deja, neretai užmaršiems vartotojams tokia sąlyga pratęsia sutartį,
kai jie apie jos egzistavimą sutartyje net nežino, arba žinojo sudarydami
sutartį, tačiau praėjus metams pamiršo. Manau, kad neretai verslas bando šioje
vietoje pagudrauti vartotojų užmaršumo sąskaita. Toks elgesys neturėtų būti
laikomas sąžiningu. 

Grįžtant prie pacituotos normos, automatinio sutarties pratęsimo turėtų būti
laikoma nesąžininga, tada ji ne bet kaip, o vienašališkai leidžia automatikai
pratęsti sutartį. Ką šioje vietoje reiškia vienašališkai? Mano manymu, tai
reiškia, kad tai yra tokia situacija, kai vartotojas negali padaryti informuoto
sprendimo, kuriuo išreikštų savo valią dėl sutarties (ne)pratęsimo. Visiškai
suprantama, kad net jeigu vartotojas sutarties sudarymo metu buvo supažindintas
su tokia sąlyga, po metų jis bus pamiršęs apie ją. Todėl, jeigu verslininkas
tyli ir po to staigiai pratęsia sutartį, toks elgesys bus neteisėtas ir tokia
sąlyga turėtų būti laikoma nesąžininga. 


Kita vertus, tokia sąlyga gali būti sąžininga, jeigu verslininkas informuos
vartotoją, kad prasideda terminas, per kurį vartotojas turi apsispręsti dėl
automatinio sutarties pratęsimo. Sąžiningumo reikalavimą galėtų atitikti tokia
situacija, kai jūs sudarote sutartį su sporto klubu metams, kurioje yra
automatinio sutarties pratęsimo sąlyga, kurioje jums nustatytas mėnesio
apsisprendimo laikotarpis dėl sutarties pratęsimo. Įsivaizduokime, kad tai yra
dvyliktas jūsų sutarties vykdymo mėnuo. Jeigu prasidėjus šiam apsisprendimo
mėnesiui sporto klubas jus informuoja, kad prasidėjo šis 30 dienų terminas, per
kurį turite apsispręsti dėl sutarties pratęsimo, tada toks pratęsimas bus
teisėtas. Nesvarbu, ar jūs išreikšite savo pritarimą ar nepritarimą pratęsimui.
Mano manymu, kai verslininkas jus aiškiai informavo, kad nepareiškus
prieštaravimo, sutartis prasitęs metams po trisdešimties dienų (su sąlyga, kad
laikysime šį apsisprendimo laikotarpio terminą protingu), toks pratęsimas bus
sąžiningas. Svarbu, kad jūs buvote tinkamai informuoti. Tai bus padaryta
tinkamai, jeigu gausit SMS, emailą ar pan. Šiuo atveju tinkama bet kokia
komunikacijos priemonė, kurią jūs naudojate tarpusavio susižinojime. 



Bijau, kad dažniausiai automatu pratęsiant sutartį, tokio pranešimo vartotojai
negauna. Todėl, jeigu vartotojas negali padaryti informuoto sprendimo ir
išreikšti savo valią dėl tokio automatinio sutarties pranešimo, mano vertinimu
tokios sutarties pratęsimo sąlygos nėra sąžiningos. Jeigu jos nėra sąžiningomis,
reiškia yra negaliojančios, todėl sutarties pratęsimas turėtų būti laikomas
neteisėtu. Jeigu sutarties pratęsimas neteisėtas, reiškia, sutartis nebuvo
pratęsta, todėl ji pasibaigė jūsų sutartyje apibrėžtu pabaigos terminu. Tai
reiškia, kad jeigu jūs pasirašėte sutartį metams, tai už jokį 13 ar 14 mėnesį,
kurį jūs nelankot sporto klubo, iš jūsų pinigų reikalauti negalės. 

Analogiškai toks automatinis vartojimo sutarčių pratęsimas būtų neteisėtas ir
bet kokių kitų paslaugų teikimo atveju, t. y. visokio interneto ryšio ir pan.
Sporto klubus tiesiog panaudojau kaip dažnai pasitaikančią situaciją. Kita
vertus nereikia pamiršti, kad jeigu pasibaigus sutarties terminui, bet esant
automatinei jos atnaujinimo sąlygai, vaikščiosite į sporto klubą, naudosite
interneto ryšį ir pan. toks jūsų elgesys bus vertinamas kaip jūsų išreikšta
valia pratęsti sutartį. 




PASIDALINKITE:

 * Dalintis Facebook
 * Email
 * LinkedIn
 * Reddit
 * Tumblr
 * Twitter
 * 

Kaip Įkeliama...
Autorius Tomas ChochrinPaskelbta 2023/01/29Kategorijos Be kategorijos


JOKIOS TUŠČIOS ARTIMO RYŠIO SĄVOKOS, KURIOS NEVA BŪTŲ ĮGYVENDINTOS PER JUNGTINĖS
VEIKLOS SUTARTĮ NĖRA ADEKVATI ALTERNATYVA NORMALIAM PARTNERYSTĖS REGULIAVIMUI

Jokios tuščios artimo ryšio sąvokos, kurios neva būtų įgyvendintos per jungtinės
veiklos sutartį, nėra adekvati alternatyva normaliam partnerystės reguliavimui

Artėjant civilinės sąjungos įstatymo svarstymui ir priėmimui Seime sugalvojau
paanalizuoti tiek šį reguliavimą, tiek jam siūlomą artimo ryšio sąvokos
„alternatyvą“. Iš pradžių pradėjęs rašyti vartojau žodį, ne „sąvoka“, o
„koncepcija“, tačiau paskaitęs tą vieno naujo CK straipsnio projektą, supratau,
kad nieko konceptualaus jame nėra, tiesiog pateikiama projekto autorių
įsivaizduojamo artimo ryšio sąvoka:

„2.23¹ straipsnis. Asmens teisės į artimą ryšį pripažinimas

1. Kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiamas jo turimas artimas ryšys su
artimaisiais. Artimas ryšys – tai asmens santykis su kitu asmeniu, kylantis iš
tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio. Artimas ryšys
teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais.

2. Artimą ryšį savaime turi šeimos nariai bei artimieji giminaičiai.

3. Artimą ryšį, preziumuojama, turi:

3.1. Asmenys, kurie yra sudarę susitarimą dėl bendro gyvenimo.

3.2. Asmenys, kuriuos sieja globos ar rūpybos santykiai arba yra sudarę
susitarimą dėl tarpusavio išlaikymo.

4. Įstatymų nustatytais atvejais kiti asmenys gali būti pripažinti turintys
artimą ryšį.

5. Šeimos narius siejantis artimas ryšys yra pirmesnis nei kitais pagrindais
atsiradęs ryšys.“

Va ir visas pakeitimas, kuriuo homofobai galvoja, kad pateikia alternatyvą
civilinės sąjungos reguliavimui. Kaip galima tokį dalyką laikyti kažkokia
alternatyva civilinės sąjungos reguliavimui? Šis sąvokos įtvirtinimas
neišsprendžia nė vienos problemos, tiesiog 3.1. kalba apie kažkokį neaiškų
susitarimą dėl bendro gyvenimo. Visų pirma siūlau atkreipti dėmesį į pačią
formą, kuri parodo, kad autoriai net pačio CK gyvenime nėra vartę. CK, kaip ir
visi normalūs įstatymai yra struktūruojamas į straipsnius, dalis ir punktus.
Tačiau čia trečia straipsnio dalis skirstoma į 3.1, 3.2. WTF??? Tipinis
paskutinės nakties deadline‘o darbas, kur elementarūs dalykai nėra apgalvoti, o
siūlomas kažkoks bardakas. 

Kas galėtų būti tas mistinis susitarimas dėl bendro gyvenimo? Šiuo klausimu jau
atliepė A. Širinskienė su kolegomis sakydama, kad yra toks 2017 m. CK VI knygos
pakeitimų projektas, kuriame siekiama jungtinės veiklos sutarties reguliavimą
pritaikyti šiam reikalui. Susiradau aš tą projektą, juo pakeisti keli
straipsniai. Tiek turinio prasme, tiek teisės nuoseklumo, sistemiškumo prasme
šie pakeitimai yra tragikomiški. 

Visų pirma, sutarčių teisė nėra tinkamas instrumentas reglamentuoti tokius
santykius kaip civilinė sąjunga (partnerystė). Tai, kad jungtinės veiklos kitas
pavadinimas yra partnerystė, o jungtinės veiklos sutarties šalys vadinamos
partneriais neturi nieko bendro su partneryste kaip alternatyva šeimos teisinių
santykių reguliavimui (taip, homofobai, ŠEIMOS). Sutarčių teisės tikslas yra
leisti šalims laisvai sukurti paprastai quid pro quo grindžiamus teisiškai
saistančius santykius. Civilinės sąjungos (partnerystės) prigimtis yra iš
socialinių santykių, tokių kaip meilė ir pan. Sutarčių teisė sąmoningai vengia
sutartiniais laikyti tokius santykius, kurie kyla iš asmenų tarpusavio
socialinio ryšio. Egzistuoja labai stipri prezumpcija, kad socialiniai santykiai
nesitransformuoja į sutartinius. Pavyzdžiui, common law vienas svarbiausių
precedentų šiuo klausimu yra 1919 m. Balfour v Balfour spredimas, kuriame
paaiškinta:

„The common law does not regulate the form of agreements between spouses. Their
promises are not sealed with seals and sealing wax. The consideration that
really obtains for them is that natural love and affection which counts for so
little in these cold Courts. The terms may be repudiated, varied or renewed as
performance proceeds or as disagreements develop, and the principles of the
common law as to exoneration and discharge and accord and satisfaction are such
as find no place in the domestic code. The parties themselves are advocates,
judges, Courts, sheriff’s officer and reporter. In respect of these promises
each house is a domain into which the King’s writ does not seek to run, and to
which his officers do not seek to be admitted.“



Pačios jungtinės veiklos sutarties tikslas yra bendros partnerių naudos siekis.
Ji įprastai yra komercinio pobūdžio, dar romėnų laikais societas buvo
alternatyva normaliai neišvystytiems juridiniams asmenims. Net ir su siūlomais
pakeitimais jungtinės veiklos reguliavimas niekaip pilnaverčiai neišspręstų
homoseksualių asmenų problemų. 


Pirma, pats sutarčių teisės metodas iš principo nėra tinkamas tokio pobūdžio
santykiams reguliuoti. Sutarčių teisė grindžiama dispozityviuoju metodu per
sutarties laisvės principą. Kiek čia bus laisvės susitarti dėl tokios
partnerystės turinio, partnerių teisių ir pareigų? Jeigu šis principas veiks
visa apimtimi, tai susitarti iš esmės bus galima dėl bet ko. Jeigu pažiūrėtume į
CK III knygą, tai ji, nors ir reguliuoja privačius teisinius santykius, vis
dėlto dominuoja imperatyvai ir manevro laisvės toje knygoje yra labai mažai. Ši
knyga taip sukonstruota visiškai pagrįstai, nes šeimos santykiai turi būti labai
aiškiai apibrėžti. Siūlomais CK jungtinės veiklos pakeitimais nėra apibrėžiama
nieko.

Iš to seka ir antroji problema, kuri pasireiškia prievolių teisės nuostatų ir
bendrųjų sutarčių teisės nuostatų taikymu. Projekte visiškai nėra paaiškinamas
šių taisyklių santykis su modifikuotomis jungtinės veiklos nuostatomis. Tai
reiškia, kad tiek prievolių teisės, tiek sutarčių teisės bendrosios nuostatos
galės būti taikomos, kaip ir visoms kitoms sutartims bei normaliai jungtinei
veiklai. Žinot kiek tai užprogramuos problemų ir teisinių ginčų? Begalybę. Aš
galiu pateikti tik porą pavyzdžių. Ar tokia jungtinės veiklos sutartis turės
būti sudaroma neribotam terminui, ar vis dėlto galės būti terminuota? Ko gero,
visi pasakysite, kad ji turės būti neterminuota. Ok, tada, jeigu ji
neterminuota, ar galėsime jai taikyti CK 6.199 straipsnį, kuris nustato, kad
neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai
per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis
nenumato ko kita? Tai reikštų, kad tokią jungtinę veiklą (partnerystę) galima
nutraukti bet kada be jokios priežasties, užtenka tik pranešimo kitai šaliai. Ar
logiška leisti taip daryti santykiui, kuris turėtų būti alternatyva šeimos
teisiniam reguliavimui? 


Sutarčių teisės pasižymi savo specifinę gynybos būdų sistema. Ar esant tokiai
jungtinei veiklai leisime juos visus taikyti, jeigu ne, tai kuriuos? Kas bus
laikoma tokios sutarties pažeidimu (netinkamu vykdymu)? Jeigu jau bus
pažeidimas, tai kontinente pagrindinis gynybos būdas yra įpareigojimas vykdyti
sutartį natūra. Labai juokingai skambės ne teisininkams įpareigoti partnerį
vykdyti sutartį natūra. Aišku, aš čia utriruoju, bet tuo siekiu parodyti, kad
visiškai niekas nebuvo apgalvota rengiant tokio pobūdžio projektus. 


Pačiam man labai keistai atrodo, kai A. Širinskienė naudoja tokia iškreiptą
logiką, kad toks reguliavimas per jungtinę veiklą yra gerai, nes atitinka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ji turbūt turi omenyje tas LAT bylas,
kuriose teismas išsprendė sugyventinių kartu užgyvento turto dalybų problemas
per jungtinę veiklą. Šiuo atveju kasacinis teismas taip padarė ne todėl, kad
būtent per jungtinę veiklą reikia spręsti tokius klausimus, o pritaikė toli
siekiančią nekorektišką analogiją pildydamas teisinio reguliavimo spragas. Esu
įsitikinęs, kad nė vienas teisėjas, priėmęs šiuo sprendimus negalvojo, kad va
čia labai geras sprendimas. Tiesiog nebuvo kitos išeities kaip spręsti tokius
klausimus. Todėl spraga pildyta net ir nesilaikant įstatymo imperatyvo, kuris
nustato rašytinę formą jungtinės veiklos sutarčiai, kurios nesilaikymas
pastarąją daro negaliojančia. 

Todėl jokie sutarčių teisės, jungtinės veikos pakeitimai negali būti alternatyva
normaliam civilinės sąjungos (partnerystės reguliavimui). Šios „alternatyvos“ ne
tik, kad grindžiamos teisės neišmanymu, diletantiškumu ir nepagarba jai, bet ir
negerbia pačių žmonių, kurių santykiams neva yra skirtos sureguliuoti. Galima
daug filosofuoti, kam reikalinga teisė, koks jos tikslas, bet aš į šį klausimą
esu sau atsakęs paprastai. Pagrindinė teisės funkcija – padėti žmonėms gyventi.
Jeigu teisė nepadeda žmonėms gyventi, o net jiems trukdo, tai akivaizdu, kad ji
šios funkcijos neatlieka. Todėl šios „alternatyvos“ yra tiesiog ciniškos. 



Pats civilinės sąjungos reguliavimas (beje, man patinka pavadinimas civilinė
sąjunga, nes neturi komercinio partnerystės kvapo) taip pat toli gražu nėra
tobulas. Jis iš tiesų atrodo kompromisinis, o tai sukurs nemažai problemų ir
galimų teisinių (net ir konstitucinių) ginčų. Pavyzdžiui, reguliavimu nustatomas
bendrosios dalinės nuosavybės režimas. Kaip tai sprendžia turtinių klausimų
problemą? Čia tiesiog padaryta nepagrįsta dirbtinė takoskyra nuo santuokos
bendros jungtinės nuosavybės. Kam skaudėtų, kad du asmenys operuotų bendros
jungtinės nuosavybės pagrindu? 

Civilinės sąjungos įstatymo projekto oponentai lygindami jį su anksčiau
nepraėjusiu partnerystės projektu pašiepia, kad tai yra: „Ta pati mergelė, tik
kita suknelė“. Su šiuo šaržu galima sutikti, bet tik iš dalies. Nes mergelė gal
ir yra ta pati, bet, kol persirenginėjo suknelę, buvo bent porą kartų išžaginta.

Kita vertus, nors civilinės sąjungos projektas ir ne pats geriausias, jis galėtų
būti pagrindu ant kurio vėliau būtų lipdomi pakeitimai galiausiai padarant
pilnavertį teisinį reguliavimą, kuris iš esmės išspręstų šiuos visuomenės grupės
teisines problemas. Šiuo įstatymu homoseksualūs asmenys nors ir nebūtų
lygiateisiai, bet bent jau būtų teisiškai pripažintas jų egzistavimas. 


PASIDALINKITE:

 * Dalintis Facebook
 * Email
 * LinkedIn
 * Reddit
 * Tumblr
 * Twitter
 * 

Kaip Įkeliama...
Autorius Tomas ChochrinPaskelbta 2022/06/09Kategorijos Be kategorijos


COVID-19 ĮTAKA SUTARČIŲ VYKDYMUI

Pagaliau dienos šviesą išvydo mokslo studija, skirta pandemijos įtakai teisėje.
Vienas iš bendraautorių esu aš. Rašiau apie pandemijos įtaką sutarčių vykdymui,
t. y. apie nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties vykdymo dėl esminio
sutarties suvaržymo (rebus sic stantibus) tarpusavio santykį. 

Kaip vieną pagrindinių idėjų siūliau išplėsti teismų praktikoje įtvirtintą
neįmanomumo sampratą ir paaiškinau, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje yra
daugiau neįmanomumo rūšių. Galima pasidžiaugti, kad šis pasiūlymas yra jau
įgyvendintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuris dar šių metų kovo
mėnesį išplėtojo savo praktiką šiuo klausimu (žr. e3K-3-66-313/2022). Knygoje
šiam klausimui skirtoje dalyje rasite išsamesnius paaiškinimus negu teismo
nutartyje. Galėsite plačiau susipažinti su kitomis neįmanomumo atmainomis.

Taip pat rašiau apie įstatyme įtvirtintų nenugalimos jėgos išimčių taikymo
problemas ir paaiškinau, kad jų egzistavimas apskritai daro force majeure
neefektyvų kaip gynybos būdą. Įstatyme sukurta šių išimčių problema bus dar
aktualesnė dėl Ukrainos-Rusijos karo sutrikusių tiekimo grandinių.

Visi, kas besidomi sutarčių teise, galite parsisiųsti pdfą paspaudę ČIA . O
jeigu nesidomite sutarčių teise, tai galite eiti paskaityti, ką ten mano
bičiulis Justinas Žilinskas parašė apie privalomą vakcinavimą. 


PASIDALINKITE:

 * Dalintis Facebook
 * Email
 * LinkedIn
 * Reddit
 * Tumblr
 * Twitter
 * 

Kaip Įkeliama...
Autorius Tomas ChochrinPaskelbta 2022/06/032022/06/03Kategorijos Be kategorijos


TRUMPAS ROE IR CASEY PRECEDENTŲ PANAIKINIMO KOMENTARAS

Matydamas, kad yra tam tikras skaitytojų susidomėjimas, nusprendžiau parašyti
komentarą. Visų pirma reikia įžangos, kuri paaiškintų ypatingą JAV Aukščiausiojo
Federalinio Teismo (SCOTUS) vaidmenį.

SCOTUS teisėjų atranka visada turi didelį vertybinį-politinį krūvį. Priešingai
negu daugumoje Europos valstybių, SCOTUS teisėjais netampa pilkos pelės.
Kandidatai į SCOTUS būna išnarstomi po kaulelį. Jie turi turėti aiškias
vertybines-politines pažiūras, jeigu jų neturi, tau tapti šio teismo teisėju –
be šansų. Nagrinėjama ne tik tavo biografija, bet ir sprendimai, kuriuos priėmei
dirbdamas žemesnės instancijos teisme ir tikrinama, ar jie atitinka skirsiančios
partijos ir prezidento politinę liniją. Analogiška procedūra vyksta su kandidato
moksliniais straipsniais, nes dažniausiai į SCOTUS patenka akademinio pasaulio
žmonės. Kaip vienas iš itin svarbių ypatumų, JAV konservatyvius teisininkus
vienija Federalist Society nevyriausybinė organizacija, be kurios palaiminimo
joks kandidatas negalėtų būti paskirtas SCOTUS teisėju nuo respublikonų.

Ilgą laiką SCOTUS buvo subalansuotas tarsi vaikam skirtos supynės, kurių viename
gale sėdi 4 konservatyvūs teisėjai, kitame 4 liberalai. Kartais viena pusė
turėdavo vienu daugiau. Bet įprastai per vidurį sėdi centristas, kurio balsas
būna lemiamas, taip daugybę metų juo buvo S. Day O‘Connor. Šis swing vote
lemdavo visų sprendimų vertybinę kryptį. Todėl aiškinant JAV konstituciją visada
buvo svarbiausia viena taisyklė – penkių dauguma. Nes sudėtingi vertybiniai
konstituciniai-teisiniai klausimai įprastai neturi vieno teisingo atsakymo ir
kartu bet koks atsakymas gali būti apvilktas labai gražiu teisiniu rūbu.

Konservatyviems SCOTUS teisėjams būdinga tai, kad jie atstovauja vadinamąją
originalizmo teisinę filosofiją (itin doktriniškai pagrįstą A. Scalios). Jos
esmė tokia, kad JAV konstitucija turi būti aiškinama atsižvelgiant tik į jos
tėvų kūrėjų valią ir patį konstitucijos tekstą. Ši filosofija iš esmės draudžia
konstitucijoje atrasti kažkokių naujų teisių, kurių nenumatė patys konstitucijos
autoriai. Liberalūs teisėjai vadovaujasi kitokia filosofija, kuri dažnai
vadinama tiksline interpretacija. Jos esmė, kad ji laiko konstituciją gyvu,
nuolat evoliucionuojančiu dokumentu, kurį interpretuojant galima rasti naujų
teisių, jas plėtoti ir pan.

Problema SCOTUS ištiko per antrąją B. Obamos kadenciją, kai pastarasis negalėjo
pakeisti į pensiją išėjusio teisėjo, nes demokratai neturėjo pakankamos daugumos
Senate, todėl respublikonai pasinaudodami vadinamąją filibuster procedūra
užvilkino naujo teisėjo skyrimą iki pat Obamos kadencijos pabaigos. Filibuster
procedūra iš esmės leidžia Senate vykdyti nesibaigiančius debatus sprendžiamais
klausimais, kurios neįveiksi, jeigu Senato dauguma nėra kvalifikuota, t. y.
neturi daugiau kaip +60 balsų. Ši procedūra yra priežastis, kodėl per JAV
kongresą seniai nepraeina jokios svarbesnės teisėkūros iniciatyvos, minus tam
tikros išimtys dėl biudžetinių klausimų, kurias galima įveikti panaudojant
reconciliation procedūrą.

D. Trumpui tapus prezidentu ir respublikonams turint senate pakankamą daugumą,
pastarajam pavyko padaryti neregėtą dalyką – per vieną prezidento kadenciją
pakeisti 3 JAV teisėjus. Jis pakeitė vieną konservatorių (mirusį A. Scalia) ir
net du liberalus. Mano nuomone, trijų SCOTUS teisėjų pakeitimas yra
reikšmingiausias jo kaip prezidento darbas, kurio padariniai JAV bus jaučiami
daugybę metų, nes šie teisėjai gali į pensiją išeiti savo noru, o neretai miršta
teisėjo kėdėje. Pavyzdžiui, Trumpas aiškiai deklaravo, kad į SCOTUS skirs tik
tuos asmens, kurie panaikins Roe ir Casey precedentus. Taigi, dabar SCOTUS yra
toks, kuriame yra penki konservatoriai, o šeštas yra konservatorius iš
prigimties, bet dabar tapęs labiau centristu – teismo pirmininkas J. Roberts.
Pastarasis nenori būti centristu, bet daro tai iš pareigos, nes jam rūpi, kad
teismas neatrodytų, kaip politinė instituciją, todėl jis stengiasi išlaikyti
teismo politinį neutralumą. Todėl per pastaruosius metus jis neretai balsuoja
kartu su liberalais, ar net jiems likus mažumoje kartu su jais teikia
atskirąsias nuomones.

Dabar į teismą atėjo tokia byla, kurioje būtent buvo keliamas Roe ir Casey
precedentų panaikinimo klausimas, nes JAV yra ne viena valstija, kuri nesilaiko
minėtų SCOTUS precedentų. Ginčas kilo dėl Misisipės valstijos teisinio
reguliavimo, kuris uždraudė abortus po 15 nėštumo savaičių. Toks reguliavimas
kertasi su Roe ir Casey precedentais.



S. Alito buvo pavesta teismo vardu parašyti sprendimą šioje byloje. Perskaičius
patį sprendimą galiu pasakyti, kad jis yra itin pagrįstas, jeigu jį vertinsime
per originalizmo filosofijos prizmę. Pas mus jokie teismų sprendimai nebūna taip
stipriai motyvuoti. Bet tai nėra joks stebuklas, nes aborto vertybinis klausimas
poliarizavęs JAV daugiau negu penkiasdešimt metų, todėl jie turi pilną teisinės,
filosofinės ir kitokios doktrinos, nesunkiai leidžiančios pagrįsti tokį
sprendimą. Užtenka mokėti gerai kompiliuoti.

Pačiame sprendime į kertinį moralinį klausimą dėl aborto blogio ar gėrio nėra
atsakoma. Manau, tai padaryta visiškai sąmoningai, žinant, kad bandymai
atsakinėti į šį klausimą nebus sėkmingi, nes jokiam kolektyviniam protui iki
šiol to dar nepavyko padaryti. O jei ir būtų bandyta atsakinėti, tai sprendimas
turėtų didelį politinį kvapą, o skaitant jį, matosi, kad to buvo vengta.
Pavyzdžiui, sprendime net yra skyrius, kuriame S. Alito samprotauja, kaip
visuomenė reaguos į šį sprendimą ir paaiškina, kodėl teismas neturi vadovautis
visuomenės nuomone.

Sprendimas – grynai legalistinis. Tai reiškia, kad teismas nuėjo itin formaliu
originalizmo keliu, t. y. nukirto Roe ir Casey precendentus iš esmės tuo
pagrindu, kad pačiame Konstitucijos tekste niekada nebuvo įtvirtinta teisė į
abortą.

Abortus įteisinęs 1973 m. Roe precedentas visada buvo kritikuojamas dėl itin
silpno teisinio pagrindimo, t. y. teisė į abortą išvesta iš 14-tosios
konstitucijos pataisos, kurios pirmoji dalis nustato teisę į tinkamą procesą
(suprask, teismo). Šios teisės esmė, kad bet kokios asmens teisės ar laisvės
gali būti suvaržytos tik esant tinkamam procesui. Ši pataisa vartoja laisvės
(liberty) sąvoką, iš kurios ir buvo išvesti tokie dalykai, kaip teisė į
privatumą ir abortą, nors orginalistai laikosi pozicijos, kad, nei teisės į
privatumą, nei į abortą JAV konstitucijoje neegzistuoja. Pavyzdžiui, šiame
sprendime S. Alito teisę į privatumą visada deda į kabutes.

Pagrįsdamas, kad konstitucijoje nėra teisės į abortą S. Alito padaro išsamų
originalizmo testą. Jis nurodo, kad jeigu pačiame konstitucijos tekste ši teisė
aiškiai nėra saugoma, reikia įvertinti, ar ji galėtų būti saugoma dėl to, kad
teisė „turi gilias ištakas šalies istorijoje ir tradicijoje“ ir „yra
implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos dalimi“.

Dėl gilių ištakų šalies istorijoje ir tradicijoje sprendime analizuojamos
anglo-amerikietiškos common law ištakos, kurios siekia XIII a. Padaroma išvada,
kad Roe buvo grįsta klaidinga istorijos interpretacija, nes istoriškai abortai
ne tik buvo draudžiami, bet už juos grėsė ir baudžiamoji atsakomybė. Nurodoma,
kad nėra jokių istoriškai pagrįstų precedentų tautos istorijoje, kurie būtų
pripažinę abortą kaip teisę.

Dėl implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos šiek tiek paliečiamas
moralės klausimas, bet argumentų esmė, kad potencialios gyvybės sunaikinimas
negali būti laikomas ordered liberty dalimi.

Toliau analizuojama galimybė pakeisti Roe ir Casey precedentus. Nors S. Alito ir
padaro gražią įžangą, kodėl svarbu precedentus saugoti, jis pateikia daugybę
pavyzdžių, kai SCOTUS pakeitė savo paties precedentus esant svarbioms
priežastims. Čia pateikiama net pusantro puslapio išnašų su pakeistais
precedentais. Pačiame sprendimo tekste, kaip gražus ir itin svarbus precedento
pakeitimas yra Brown v. Board of Education, nes šiuo sprendimu panaikinta rasinė
segregacija mokyklose. Kas įdomiausia, tai visi S. Alito pateikti precedentų
pakeitimo atvejai turi vieną bendrą vardiklį – jais arba atrandama kažkokių
naujų teisių, arba praplečiamos senosios. Nė vienas iš jų nėra toks, kuriame
atimama kažkokia teisė. Tai yra kertinis skirtumas.

Nes toliau S. Alito taiko testą, skirtą įvertinti, ar galima pakeisti
precedentą.

Pirmasis klausimas, kurį reikėjo atsakyti, buvo Roe ir Casey sprendimų
klaidingumo prigimtis. Čia jis padarė išvadą, kad sprendimai visiškai klaidingi,
pagal anksčiau taikytą testą, kad tokios teisės konstitucijoje negalėjo būti
atrasta. Antras klausimas – argumentacijos kokybė. Vėl čia jis pagrindė, kad
visa Roe istorinė argumentacija buvo iš esmės grįsta klaidinta istorijos
interpretacija. O pats sprendimas grįstas ne teisiniais, o politiniais
argumentais, kurie būdingi įstatymų leidėjui priimant teisės aktus. Trečias
klausimas – precedento workability. Nežinau, kaip tiksliai išversti šią sąvoką,
bet iš esmės tai yra precedento praktinio pritaikomumo galimybė. Čia Alito
teigia, kad Roe ir Casey nėra lengvai ir nuosekliai pritaikomas praktikoje, o tą
pritaikomumą nėra lengva prognozuoti. Ketvirtas klausimas – precedento poveikis
kitoms teisės sritims. Atsakymas į šį klausimą, man atrodė visai nepagrįstas,
jam skirtas vos puslapis, kuris nebuvo apibendrintas logiškomis išvadomis.
Atsakant į šį klausimą tiesiog teigiama šie precedentai atskiedė griežtą
konstitucinės patikros SCOTUS taikomą standartą. Penktasis klausimas –
pasikliovimas precedentu. Čia iš esmės pasakoma, kad jeigu moterys nori abortų,
tai jos dabar sudaro rinkėjų daugumą, todėl tegul eina balsuoti ir lobuoti savo
politikų.



Nors sprendimas pagrįstas itin stipriai, o čia mano labai sutrumpintas jo
komentaras, matau su juo vieną didelę problemą, kuri man daro jį vis dėlto
nepakankamai pagrįstu. Kaip ir minėjau, šis sprendimas savo esme atima ne bet
kokią, o konstitucinę teisę. Ir nesugalvokit rašyti, kad neatima, o duoda
valstijoms apsispręsti per įstatymų leidybą. Rezultatas yra toks, kad pasakoma,
jog tokios konstitucinės teisės išvis nėra. Tai reiškia, kad priėmus šį
sprendimą bent trylikoje valstybių teisė į abortą bus iš esmės negalima.
Problema yra ta, kad teisė į abortą egzistavo penkiasdešimt metų federaciniu, o
ne valstijų, lygmeniu. Žmonėms per tiek metų sukurti teisėti lūkesčiai, t. y.
kad teisė į abortą yra įtvirtinta konstitucijoje. O dabar ji tiesiog atimama,
pasakant, kad konstitucijoje tokios teisės niekada nebuvo. Nors ji de jure
egzistavo jau 50 metų. Mano nuomone, pasakymas, kad konstitucijoje tokios teisės
nebuvo, todėl dabar ją atimam ir atiduodam klausimą spręsti politikams, nėra
pakankamas pagrindas, panaikinti precedentą, kuris tą teisę sukūrė. Net jeigu ji
ir atsirado iš klaidos. O į šį mano klausimą, ar galima taip paimti ir atimti
teismo prieš 50 metų pripažintą teisę, pačiame sprendime atsakymo nėra.


PASIDALINKITE:

 * Dalintis Facebook
 * Email
 * LinkedIn
 * Reddit
 * Tumblr
 * Twitter
 * 

Kaip Įkeliama...
Autorius Tomas ChochrinPaskelbta 2022/06/03Kategorijos Be kategorijos


SLAPSTYMASIS PO TEISINĖMIS FIKCIJOMIS NĖRA PATI GERIAUSIA GYNYBA VIEŠOSIOS
NUOMONĖS TEISME

Karo metu pasidarė ypač madinga gintis teisinėmis fikcijomis. Durneliai,
supraskit, ne čia ne mano verslas, nes ne aš vadovas, akcininkas ir pan. Iš
tiesų šios įmonės akcininke yra įmonė X, kurios savininkė yra įmonė Y.
Durneliai, mes tikrai neturime nieko bendro su Lukoilu, nes degalinių tinklą
valdo austriškas fondas, o Viados savininku yra lietuviškas UAB.

Toks dalykas kaip juridiniai asmenys – teisinė fikcija. Šios fikcijos žmonių
sukurtos siekiant įvairų tikslų. Visų pirma, atriboti fizinio asmens teisinę
atsakomybę (visokios ribotos atsakomybės JA atmainos). Racionalu leisti žmogui
kurti ir rizikuoti, o tam nepavykus apriboti atsakomybę pagal juridinio asmens
prievolės tik tam juridiniam asmeniui perduotu turtu. Kaip kitą tikslą galima
įvardinti galimybę žmonėms kartu vykdyti bendrą veiklą ir kurti bendrą turto
masę.

Tų tikslų yra žymiai daugiau, bet toliau apie tai nesiplėsiu. Kas nebuvo vienas
iš tikslų – galimybė vartytis iš gaidžio aiškinant, kad čia ne aš, čia beveidė
korporacija, kurios akcijos priklauso mano žmonai, sūnui ir pan. Arba kaip sako
mūsų liaudies tradicijos: – ne aš mušu, verba muša. Šiais laikais žmonės nėra
tokie kvaili. Žurnalistai ir ne tik jie naudodamiesi viešai prieinamais
šaltiniais moka išpainioti šiuos voratinklius. Ir jeigu tu sukūrei UAB, kurio
vadovas yra tavo artimas giminaitis, o jos savininku yra įmonė, kurios akcijos
yra tavo, tai čia nėra jokia geniali schema, kai niekas nematys tavo sąsajų.
Šiais laikais dviejų tarpusavio UABų ir fondelių schemos labai lengvai
išnarpliojamos. Todėl jeigu nesukūrei kažko panašaus į Britų Mergelių salų
schemas, kurioms perkąsti reikia suvirškinti terabaitus Panamos popierių, geriau
su tokia kvaila gynyba nesivargink.

Tokių pasiteisinimų logika, turbūt, paimta iš praeito amžiaus PR vadovėlių,
sugalvota nevykusių teisininkų ir viešųjų ryšių specialistų, visiškai neveikia
taip lengvai viešai prieinamos informacijos amžiuje.

Žinoma, dažniausiai naudodamas teisinę fikciją gali apsiginti instituciniame
teisme nuo teisinės atsakomybės, bet egzistuoja ir viešosios nuomonės teismas,
kuriame tokia gynyba nėra labai efektyvi. Neigiami reputaciniai padariniai
pralaimėjus viešosios nuomonės teisme gali būti gerokai žiauresni, negu
pralaimėjimas instituciniame teisme.


PASIDALINKITE:

 * Dalintis Facebook
 * Email
 * LinkedIn
 * Reddit
 * Tumblr
 * Twitter
 * 

Kaip Įkeliama...
Autorius Tomas ChochrinPaskelbta 2022/04/14Kategorijos Be kategorijos


AR LIETUVOS VERSLUI YRA GALIMYBIŲ TEISĖTAI NUTRAUKTI ILGALAIKES KOMERCINES
SUTARTIS SU RUSIJOS ĮMONĖMIS?

Vakar turėjau paskutines sutarčių teisės paskaitas/seminarus su studentais. Kaip
visada, galiui palieku gardžiausią temą – sutarčių nutraukimą ir to teisinius
padarinius. Nors vesdamas paskaitą kaip per minų lauką bandai apeiti Ukrainos
temą, vis tiek nuo to atsiriboti yra pratiškai neįmanoma. Bediskutuojant apie
sutarčių nutraukimo būdus studentai iškėlė labai gerą, sudėtingą ir aktualų
sutarčių teisės klausimą: 

– Ar yra galimybių Lietuvos įmonėms, kurios turi ilgalaikius komercinius
sutartinius santykius su tiekėjais/gamintojais/pardavėjais iš Rusijos, teisėtai
nutraukti tokias sutartis, kai formaliai nėra tų sutarčių vykdymo pažeidimo?

Lengviausia ir paprasčiausia būtų atsakyti, kad ne, tokios galimybės nėra, jeigu
pačiose sutartyse nėra numatyti tokie sutarties nutraukimo pagrindai (sutarties
laisvės principo išraiška), nes nesant nutraukimą pateisinančių sutarčių
pažeidimų, tokių sutarčių privaloma laikytis (sutarties privalomumo principo
viršenybė. Bet ne tam mokomės dalyką, kuris vadinasi „sutarčių teisės
problemos“, kad ieškotume lengviausių atsakymų. Toliau pateiksiu keletą teorinių
pasvarstymų, kurie galėtų būti vertinami kaip teisėtas pagrindas nutraukti
tokias sutartis. 

DISCLAMER: tai nėra teisinė konsultacija, tiesiog garsiai dalinuosi savo
mintimis.

Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuvos įmonė X yra sudariusi ilgalaikę prekių
tiekimo sutartį su Rusijos įmone Y. Sutartyje nustatyta taikytina teisė ne
Rusijos (tikėkimės, kokios Lietuvos, arba dar geriau, jeigu Vokietijos arba ta
pati 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio pirkimo-pardavimo sutarčių), o
ginčai, kylantis iš sutarties taip pat spręstini ne Rusijos teismuose. Nes jeigu
viskas daroma pagal Rusijos teisę ir Rusijos teismuose, tai viską pamirškite,
nieko nebus. 


Visų pirma, kalbant apie ilgalaikes tęstinio vykdymo sutartis, jas pagal vykdymo
apibrėžtumą skirstome į dvi kategorijas: terminuotos ir neterminuotos. Su
neterminuotomis ilgalaikėmis sutartimis pagal Lietuvos CK yra sprendimo būdas –
CK 6.199 straipsnis, kuris nustato, kad  neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį
bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi
kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Tai reiškia, jeigu
turite su Rusijos įmone tokią sutartį, kuri viena vertus yra ilgalaikė ir
tęstinio vykdymo, tačiau, kita vertus, joje neapibrėžtas sutarties pabaigos
terminas, tai šios normos pagrindu bet kada galite ją nutraukti. Už tenka apie
tai per protingą terminą informuoti kitą šalį. Ir norint pasinaudoti nereikia,
kad kita šalis būtų pažeidusi sutartį. Ši taisyklė mūsų CK atsirado iš UNIDROIT
principų, ji būdinga ir kitoms jurisdikcijoms. Toks racionalas labai paprastas –
šalys, net ir besivadovaudamos sutarties laisvės principu, negali būti amžinai
įkalintos neterminuotuose sutartiniuose santykiuose. Įdomu tai, kad mūsų kodekso
rengėjai iškraipė šios taisyklės prasmę, pridėdami gabalą po kablelio: „jeigu
įstatymai ar sutartis nenumato ko kita“. UNIDROIT principuose šio gabaliuko
nėra. Vertinant pagal tikslą, ši taisyklė yra imperatyvi ir jokie šalių
susitarimai negali riboti galimybės nutraukti sutartį, kuri savo pobūdžio prasme
yra be pabaigos. 

Antra, žymiai sudėtingesnė situacija, kai turime ilgalaikę tęstinio vykdymo
terminuotą sutartį, t. y. tokią, kuri turi aiškiai apibrėžta pabaigos terminą.
Mūsų, kaip ir daugumos valstybių civiliniai kodeksai nenumato savarankiškų
pagrindų nutraukti tokias sutartis, kai nėra įvykdomas sutarties pažeidimas.
Mano nuomone, tai yra vienas iš šiuolaikinės sutarčių teisės didžiausių trūkumų.
Turbūt daug kas man paprieštarautų, sakydamas, kad viskas čia gerai, nes
sutartys tam ir sudaromos, kad jų laikytis, jas vykdyti ir taip planuoti savo
ateitį. Visiškai sutinku su tokia bendra idėja ir sutarčių teisės funkcija. BET.
Bet, manau, kad kartais galimos išimtys iš šios bendrosios taisyklės. Ir manau
taip ne vienas. Po to, kai 2010 m. buvo išleista trečioji UNIDROIT principų
redakcija, principus kuruojantys mokslininkai ir praktikai nesustojo. Buvo
planuojama naujoji 2016 redakcija. Į agendą buvo įtrauktas ambicingas uždavinys
– sukurti taisykles, kurios, kurios būtų skirtos ilgalaikių terminuotų sutarčių
nutraukimui. Kaip suprantu, vienas iš idėjos iniciatorių buvo vokiečių prievolių
teisės superžvaigždė R. Zimmermann. 



Darbo grupė ir pranešėjai, pasinaudodami lyginamuoju metodu sugalvojo
pateisinamos priežasties doktriną (Čia mano sugalvotas pavadinimas, bet kadangi
apie tai pas mus niekas daugiau nėra rašęs, todėl jaučiuosi turįs teisę
užvadinti. Anglų kalboje jie turėjo du darbinius pavadinimus: just
cause ir compelling reason). Šios doktrinos esmės yra tokia, kad net ir labai
racionaliai ir atsargiai sutarčių pagalbą projektuojant savo ateitį, gali būti
tokių situacijų, kai atsiranda pateisinama priežastis, leidžianti nutraukti
sutartį. Ta priežastis pasireiškia ne sutarties pažeidimu, o turi kažkokią
kitokią formą. Parengiamuosiuose dokumentuose kaip pavyzdys neretai buvo
įvardijamas sutarties šalių tarpusavio pasitikėjimo praradimas. Galima
svarstyti, ar po pateisinamos priežasties turiniu negalėtų tilpti ir tokios
situacijos, kai viena iš šalių nebenori turėti reikalų su kita šalimi dėl tokių
priežasčių, kaip moraliniai įsitikinimai nefinansuoti priešiškos valstybės tankų
prie savo sienos? Mano manymu, tai turėtų būti įmanoma. 

UNIDROIT darbo grupė parengė tokias universalias taisykles, kurios turėjo gana
plačiai įgyvendinti šią doktriną, tačiau, vis dėlto galiausiai neatsirado
politinės valios perkelti šias taisykles į 2016 m. principų redakciją. Vis
dėlto, neatsitiktinai paminėjau R. Zimmermann‘ą. UNIDROIT taisyklės, skirtos
pateisinamos priežasties doktrinos įgyvendinimui buvo parengtos pagal Vokietijos
CK 314 straipsnį, t. y. vokiečiai iš esmės vieninteliai turi juodu ant balto
įsitvirtinę tokių sutarčių nutraukimo būdą:

„314 straipsnis. Tęstinio vykdymo sutarčių nutraukimas dėl pateisinamos
priežasties.

(1) Kiekviena sutarties šalis gali nutraukti tęstinio vykdymo teisinius
santykius iš karto įsigaliojančiu pranešimu, kai yra pateisinama priežastis tai
padaryti. Pateisinama priežastis egzistuoja tada, jeigu, atsižvelgiant į
konkrečios situacijos aplinkybes ir derinant abiejų šalių interesus, iš sutartį
nutraukiančios šalies negalima protingai tikėtis tęsti sutartinius santykius iki
sutartyje numatytotermino pabaigos.“

Kita vertus, common law valstybių teismų praktikoje, yra ne vienas sprendimas,
kurio teismai pateisina sutarties nutraukimą nesant sutarties pažeidimo, tačiau
egzistuojant pateisinamai priežasčiai.  Pavyzdžiui, sprendimas Australian
Medic-Care Company Ltd v. Hamilton Pharmaceutical Pty Limited.


Nors ir neturime analogiško teisinio reguliavimo pagal Vokietijos CK 314
straipsniui, nebūčiau toks tikras, ar analogiškos doktrinos negalima būtų teismų
praktikoje perimti lyginamojo metodo pagalba. 

Net ir neįgyvendinus analogiškų taisyklių UNIDROIT principuose, 2018 m. buvo
išleistas fundamentalus kelių tūkstančių puslapių lyginamosios sutarčių teisės
leidinys (Ed. N. Jansen, R. Zimmermann. Commentaries on European Contract
Laws. Oxford University Press), kuriame pateikiamos modelinės sutarčių teisės
taisyklės, skirtos Europai. Jose nuostatos skirtos ilgalaikių terminuotų
sutarčių nutraukimui dėl pateisinamos priežasties egzistuoja. 


Taigi, teorinės galimybės teisėtai nutraukti ir tokias sutartis, jeigu pas mus
neegzistuoja, tai bent jau gali būti svarstomos dėl galimų įgyvendinimo būdų
teismų praktikoje ar CK. Apie visą tai plačiau ir su šaltiniais galima
paskaityti mano disertacijoje. 


PASIDALINKITE:

 * Dalintis Facebook
 * Email
 * LinkedIn
 * Reddit
 * Tumblr
 * Twitter
 * 

Kaip Įkeliama...
Autorius Tomas ChochrinPaskelbta 2022/03/01Kategorijos Be kategorijos


VALENTINAS MIKELĖNAS ŠIANDIEN PRANEŠIMĄ SKAITĖ KAIP TEISĖS MOKSLININKAS AR
PRALAIMĖJUSIOS BYLĄ ŠALIES ADVOKATAS?

Kaip ir kiekvienais metais šiandien vyksta mano mėgstama VU TF organizuojama
mokslinė-teisinė konferencija „Teisės mokslo pavasaris“. Dar džiugiau, kad
šiemet ji skirta privačiajai (taip, lietuvių kalboje yra žodis „privati“, o ne
„privatinė“) teisei. Tačiau jau ne pirmą kartą šioje konferencijoje kliūna
vienas dalykas – nežinau, ar pranešimą skaito teisės mokslininkas ar advokatas.

Man visiškai suprantama, kad dauguma Lietuvos teisės mokslininkų yra
mokslininkais pagal hobį (tai būdinga ir man pačiam, jeigu mane išvis galima
vadinti mokslininku, nebent labai laisvai vartojant šią sąvoką), o pagal amatą –
praktikai. To priežastis labai paprasta, dėl apgailėtino aukštojo mokslo
finansavimo, teisininkas, nedirbantis praktiku, 9 iš 10 atvejų būtų pasmerktas
skurdui. Todėl tarp teisininkų populiaru užsiimti labdaringa veikla padėstant
universitetuose ir parašant vieną kitą publikaciją. Čia viskas kaip ir
toleruotina, nes tokia pas mus aukštojo mokslo tikrovė.

Problemą matau kitur. Man kliūna, kai asmuo, kuris tuo pačiu metu yra teisės
mokslininkas ir praktikas, per mokslą prastuminėja savo kliento interesus. Dabar
peržengsiu raudoną liniją, paliesiu mūsų privačioje teisėje esančią mistinę
apoteozinę figūrą – V. Mikelėną. Turbūt apie jo nuopelnus nereikia pasakoti net
ir ne teisininkams. O teisininkų bendruomenėje jo žodis yra arčiausiai dievo.
Šiandien V. Mikelėnas skaitė pranešimą apie teisės principų ir normų santykį,
kurio kulminaciją iliustravo vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, jo
nuomone, klaidingu sprendimu. Viskas būtų kaip ir ok – visiškai normalu
kritikuoti teismų sprendimus, tai yra sveikintina. Kritika sudaro prielaidas
teismų praktikos vystymuisi.

Kas yra negerai, kai mokslininkas, kuris kritikuoja teismų praktiką, turi kitų,
aiškiai nedeklaruotų interesų tai darydamas. Šiuo atveju V. Mikelėnas kritikavo
kasacinio teismo nutartį byloje, kurioje pats atstovavo bylą pralaimėjusią šalį.
Ir to niekaip nedeklaravo klausytojams pranešimo metu. Ar aš vienas manau, kad
taip elgtis nėra tvarkoje? Ar toks elgesys yra etiškas? Manau, kad klausytojams
turėjo būti aiškiai pasakyta, jog aš buvau atstovas šioje byloje, todėl mano
nuomonė yra šališka. Bylos pralaimėjimo fakto nebūtina išviešinti. Man atrodo
žiauriai gėdinga, kai teisės mohikanas taip suvedinėja sąskaitas po pralaimėtos
bylos ir tuo pačiu metu nedeklaruoja atstovavimo fakto. Tai yra ne pirmas
atvejis, kai matau teisės mokslininkus-advokatus darant panašius dalykus.
Pavyzdžiui, maždaug prieš dešimtį metų toje pačioje „Teisės mokslo pavasario
konferencijoje“ tai darė kitas mokslininkas/advokatas, kuris tuo metu atstovavo
vieną banką kasacinėje byloje ir grynai skaitė pranešimą apie lizingo ir
pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise santykį, t. y. klausimu, kuris grynai buvo
jo atstovaujamo kliento bylos dalyku. Dėl įvykio senaties, neįvardinsiu šio
asmens pavardės, bet jei kažkam labai rūpi, tai lengvai išgooglinsite. Atvejų,
kai advokatai stumia savo kliento interesus per mokslines konferencijas ir pan.
yra žymai daugiau. Čia pateikiau tik porą pavyzdžių.

Man itin kliūva toks neetiškas elgesys. Vieną dieną jis turi baigtis, todėl,
tikiuosi, kad ši vieša kritika bus to pradžia.

P.S. graži V. Mikelėno paminėta sero Roy Goode citata apie sąžiningumo principą
yra iš 1992 m. vykusios konferencijos Romoje. Mažytė smulkmena, vėliau R. Goode
nuomonė pasikeitė ir jis jau yra už sąžiningumo principo akceptavimą anglų
sutarčių teisėje. Turbūt tai reiškia, kad sąžiningumo principo turinys jam jau
yra suprantamas.


PASIDALINKITE:

 * Dalintis Facebook
 * Email
 * LinkedIn
 * Reddit
 * Tumblr
 * Twitter
 * 

Kaip Įkeliama...
Autorius Tomas ChochrinPaskelbta 2022/02/042022/02/04Kategorijos Be kategorijos


NAVIGACIJA TARP ĮRAŠŲ

Puslapis 1 Puslapis 2 … Puslapis 26 Tolesnis puslapis


PAIEŠKA

Ieškoti: Ieškoti


SEKITE MANE FB IR NAUJAUSIUS KOMENTARUS PERSKAITYKITE PIRMIEJI.





PRENUMERATA ELEKTRONINIU PAŠTU

Enter your email address to subscribe to this blog and receive notifications of
new posts by email.

El. pašto adresas:

Užsiprenumeruoti!

Join 148 other subscribers


ŠIUO METU SKAITAU:


ŠIUO METU SKAITAU:: CURRENTLY-READING

Noise: A Flaw in Human Judgment
by Daniel Kahneman

Share book reviews and ratings with Tomas, and even join a book club on
Goodreads.


ŽYMOS

 * akcesoriškumas
 * apkalta
 * atskiroji nuomonė
 * banko garantija
 * civilinė atsakomybė
 * CK 6.217
 * CK 6.228
 * deliktinė atsakomybė
 * demokratija
 * dispozityvumas
 * doktrina
 * E. Baranauskas
 * E. Jarašiūnas
 * E. Kūris
 * E. Šileikis
 * ekonominė krizė
 * ESTT
 * EŽTK
 * EŽTT
 * force majeure
 * G. Kryževičius
 * garantija
 * gyvoji konstitucija
 * hipoteka
 * infolex
 * kasacija
 * Konstitucija
 * Konstitucijos dvasia
 * Konstitucinio Teismo įstatymas
 * Konstitucinis Teismas
 * konstitucinė atsakomybė
 * konstitucinė kontrolė
 * Konvencija
 * laidavimas
 * Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
 * MRU
 * Nacionalinė teismų administracija
 * netesybos
 * notarai
 * pacta sunt servanda
 * pensijos
 * precedentas
 * priesaika
 * prievolių įvykdymo užtikrinimas
 * R. Paksas
 * R. Šimašius
 * rinkimai
 * saviraiškos laisvė
 * Seimas
 * subrogacija
 * sutarčių laisvės principas
 * sutarčių teisė
 * teisingumas
 * Teisingumo ministerija
 * teisingumo vykdymas
 * teisinė valstybė
 * teisėjo karjera
 * teisėkūros iniciatyvos
 * teisės aiškinimas
 * teisės spraga
 * UNIDROIT
 * UNIDROIT principai
 * V. Mikelėnas
 * V. Pakalniškis
 * valdžių padalijimo principas
 * vartotojų apsauga
 * vienašališkas sutarties nutraukimas
 * Viešasis interesas
 * VRK
 * Vyriausioji rinkimų komisija
 * įkeitimas
 * žala
 * žiniasklaida
 * žiniasklaidos teisė
 * žmogaus teisės


STATCOUNTER




RSS

 * RSS - Įrašai
 * RSS - Komentarai


Tomo Chochrin tinklaraštis Blogą talpina WordPress.com.

Tomo Chochrin tinklaraštis
Create a free website or blog at WordPress.com.
 * Prenumeruoti Subscribed
    * Tomo Chochrin tinklaraštis
      
      Join 148 other subscribers
      
      Prenumeruoti
    * Already have a WordPress.com account? Log in now.

 * Privatumas
 *  * Tomo Chochrin tinklaraštis
    * Konfigūruoti
    * Prenumeruoti Subscribed
    * Užsiregistruoti
    * Prisijungti
    * Pranešti apie pažeidimus
    * Toliau skaityti Skaityklėje
    * Valdyti prenumeratas
    * Suskleisti šį langelį

 

Loading Comments...

 

Rašyti komentarą...
El. pašto adresas (Required) Vardas (Required) Interneto puslapis


%d